Bažnyčios istorija (I dalies pratęsimas)

Trumpa Kauno Evangelikų Baptistų bendruomenės istorija 1876-2001

Otto Lenzas buvo gabus ir pasišventęs žmogus. Jam pamokslaujant bendruomenė išaugo iki 400 narių. Po 12-os palaimintų metų Otto Lenzas išvyko iš Kauno. Kurį laiką vietiniai broliai tarnystę Dievui atliko vieni.

Vėliau atvyko brolis Ballahas, kuris bendruomenėje tarnavo iki I Pasaulinio karo. Dauguma bendruomenės narių buvo vokiečiai. Bet greitai įtikėjo ir prisidėjo prie bendruomenės ir kitų tautybių žmonės. Pastarieji pravesdavo savo pamaldas rusų kalba, bet be tikinčiųjų rusų, buvo ir lietuvių, kurie tada dar nebuvo tautiškai susipratę. Kaune ir apylinkėse tuomet buvo kalbama tik rusiškai ir lenkiškai.

Prasidėjus karui, 1914 metais dalis tikinčiųjų išsisklaidė. Pasibaigus karui, 1918 metais broliai ir seserys pradėjo grįžti atgal iš tolimiausių Rusijos kampų. Tuo laiku daug pasidarbavo broliai Gustavas Freidankas ir Heinrichas Hoffmanas. Pirmasis laisvai kalbėjo keturiomis kalbomis: vokiškai, lietuviškai, rusiškai bei lenkiškai. Jo dėka po karo pamaldose pradėta vartoti ir lietuvių kalba.

Nuo 1921 metų Kauno bendruomenei pradėjo vadovauti Gustavas Freutelis, gimęs ir užaugęs Kauno mieste. Jis tarnavo bendruomenėje iki 1935 metų.

1933 m. balandžio 23 dieną tikintieji lietuviai įkūrė atskirą bendruomenę, kad galėtų plačiau ir laisviau skelbti Dievo Žodį tarp savo tautiečių. Jai vadovavo Teodoras Gerikas.

1933 m. Kauno baptistų bendruomenė prisijungė prie Lietuvos Baptistų Sąjungos.

Taip pat 1934 metais Valterio Šveiceriaus ir kitų tikinčiųjų pastangomis buvo įkurta Kauno Evangelikų Krikščionių Baptistų, kalbančių rusiškai, bendruomenė. Joje iki 1940 metų pastoriumi dirbo Valteris Šveiceris.

1940 metais Baltijos valstybės buvo okupuotos Sovietų Sąjungos. Todėl dauguma vokiečių tautybės krikščionių pasitraukė į Vokietiją ir kitas šalis.

1943 metų pavasarį brolis Šveiceris su žmona sugrįžo į Kauną ir vėl ėmė vadovauti vokiškai ir rusiškai kalbančių tikinčiųjų bendruomenėms, o taip pat prie jų prisijungusiems lietuviams, nes dėl tuo metų vykstančių įvykių jų bendruomenė buvo išsisklaidžiusi.

Pastoriaus darbą V.Šveiceris dirbo iki 1944 metų liepos 2 dienos, sekmadienio. Kaip tik tą įsimintiną sekmadienį buvo krikštijama dešimt įtikėjusių žmonių: penki vokiečiai ir penki rusai, kurių tarpe buvo aklas kareivis. Įvyko šventinės pamaldos maldos namuose Šančiuose, ten dalyvavo daug tikinčiųjų iš įvairių Lietuvos miestų; visi giedojo giesmes Dievo garbei vokiečių, lietuvių ir rusų kalbomis. Tuo metu dar niekas negalėjo žinoti, kad po trijų dienų, frontui artėjant, jiems vėl teks pasitraukti iš Lietuvos...