И снова день
И снова день и снова бой.
И снова радость и страданье.
И милость обновилась вновь –
Жертвы Христа воспоминанье.
Я Им живу, к Нему взываю.
Его люблю, за то страдаю.
Но верен Он, как и вчера.
Слава Ему и похвала!
Он мой Господь – Иисус Спаситель,
От смерти верной искупитель.
Ни день, ни ночь не отделит меня
От преданной любви Христа.
И будет день как Он придёт.
Своих к себе Он заберёт.
Всех тех, кого Отец призвал –
Кто верил и любил и ждал.
Malda
Maldoj palenksiu aš kelius
Ir tarsiu Viešpačiui žodžius,
Kurie pripildo mano širdį,
Ir aš tikiu, kad Viešpats girdi.
Aš – silpnas, kvailas ir niekingas,
Jis – išmintingas ir galingas.
Be Jo juk nieko negaliu...
Į Jėzų žvilgsnį vis kreipiu.
O, Viešpatie, pažvelk į savo tarną
Ir išklausyki mano maldą!
Juk Tu matai, kad man sunku –
Tau paklūstu, tačiau kenčiu...
Matyti leiski Tavo šlovę!
Ateik, parodyki malonę!
Galingai veik, teisingai teisk
Ir situaciją pakeisk!
Ir štai ramybės švelnume
Ateina Viešpaties Dvasia...
Per ašaras ir sielos skausmą
Kitas mintis širdis apsvarsto.
O, Kristau! Tu buvai atėjęs,
Už mano nuodėmes kentėjęs.
Nevertas aš tokios aukos...
Tu šventas Dievas! Kas aš toks?!
Atleiski manąją silpnybę –
Aukoj Tavoj matau galybę!
Dėkoju Tau, kad vardą mano
Tu įrašei į Knygą savo!
Kad nuodėmės vergijos jungas
Tavim palaužtas! Tu galiūnas!
Per Jėzų laisvas aš tapau!
Tau Viešpatie tepriklausau!
Ir Kristaus gelbstinti auka
Štai tampa man tokia tikra.
Ir, šlovindama savo Dievą,
Ramybę randa mano siela.
Visas kančias aš pamirštu,
Nes skausmas pakeistas džiaugsmu.
Rankas nuleidžiu aš ramiai,
Nušluostau ašaras lėtai.
Ant kojų drąsiai atsistojęs
Toliau aš eiti pasiruošęs!
Šituo siauru, šventu keliu,
Nes Jėzaus meilę aš jaučiu!
Jėzaus Kristaus Evangelija
Jėzus buvo nukryžiuotas – ką reiškia tai?
Prie kryžiaus mūsų nuodėmės Jį prikalė tvirtai.
Argi ne mes visi verti Dievo rūstybės?
Bet vietoj mūsų Kristus buvo ją patyręs.
Jį Tėvas meilės vedamas, per skausmą paaukojo,
Už mūsų šlykščias nuodėmes sutrypdamas po kojom.
Ir Kristus pats mylėdamas, link kryžiaus drąsiai traukė
Norėdamas išgerti šventos rūstybės taurę.
Teisus Jo kraujas taškėsi, kai vinys kūną vėrė
O iš burnos skambėjo: „Atleisk jiems Tėve!“
Ir dvasią atiduodamas, į dangus akis kėlė,
Jis tarė: „Atlikta!“. Jis taurę tą išgėrė!
Ar galima šiai žiniai dar likti abejingam?
Kiek galima dar būti be galo nuodėmingam?
Kiek galima kryžiuoti prie kryžiaus Jėzų Kristų,
Paniekinus Jo auką? O ne, aš to nedrįstu.
Parklupkime kartu ant kelių mielas drauge,
Ir drąsiai atgailaukime! Tave Jis irgi šaukia.
Juk Kristus prisikėlęs ir užtaria prieš Tėvą
Kiekvieną vargšą žmogų, kurs paveda Jam sielą.
Neliki abejingas, šiai Jo malonės aukai.
Tikėjimu priimki! Nuoširdžiai atgailauki!
Ir štai girdžiu kaip soste sėdinčiam, Sūnus lūpas atvėrė:
„Juk viskas buvo atlikta, atleiski Tėve“
Tas, kuris jumyse pradėjo gerą darbą...
Kas esam žmonės mes?
Tokia ydinga, menkavertė medžiaga.
Ir esame nebent verti, kad mus kažkas įmestų
Į krosnį degantį, kur amžina ugnis negęsta.
Tačiau dangaus ir žemės Viešpats mus pamilo.
Jis atsiuntė į žemę savo Sūnų, kuris prabilo:
„Aš atėjau, kad gydyti, kad duoti jums gyvybę!“
Bet Jį prie kryžiaus prikalėm – paniekinę didybę.
O Jėzus kraują liejo, kad kainą sumokėtų.
Atmesti šios aukos, tikrai mums nereikėtų.
Tai darė, kad sutaikintų su amžinu Kūrėju.
Paveskime Jam sielas, kaip Viešpačiui ir Tėvui.
Nuoširdžiai nusižeminus, širdingai atgailavus
Tikėjimu Jo šaukimės, save Jam atidavus.
Tuomet džiaugsmu spindėdamas priims mus kaip vaikus,
Šlovės Karalius, Gelbėtojas, mus perkeisti gabus.
Su šia beverčia medžiaga, kuri nieko verta
Pradės Jis dirbti nuoširdžiai sukurdamas kažką.
Kažkokį naują kūrinį, kuris per amžius švies,
Ir Jo nuostabų Sūnų – Kristų atspindės.
Šis darbas nėra paprastas... Kaip Kristus kas yra?
Bet Dievas yra ištikimas – pabaigs Jis darbą tą.
Jo įrankiai ir metodai, per kryžiaus kelią ves
Ir niekada pusiaukely mus Tėvas nepames.
Šventosios Dvasios pildomi, mes eisime pirmyn
Murmėjimą atmesdami vis žvelgsime tolyn.
Nes kančios mūsų laikinos, kurios šlifuoja mus
Į amžinybę žiūrint nevertos nieko bus.
Ten Kristų atvaizduosime, Jo būsim šlovėje.
Dėkosime, kad turime Jo Dvasią savyje.
Kad mus, prieš amžius išrinktus, nors nesame verti
Su meile, kantriai keitė ramybės apsupty.
