Livijos liudijimas

Livijos liudijimas

Augau netikinčioje Dievu šeimoje. Tėtis buvo ateistas, todėl buvo draudžiama minėti Dievo vardą.

Vaikystėje negalvojau apie Dievą, tik labai bijojau mirties. Kai galvodavau, kad kai numirsiu, - išnyksiu visiems laikams ir manęs daugiau jau nebebus, tuomet šį mintis man, vaikui, keldavo tikrą siaubą.

Baigiau mokyklą, ištekėjau, auginau vaikus, mokiausi, dirbau. Visi šie gyvenimo reikalai užėmė visą mano laiką, taigi Dievui čia nebuvo vietos.

Tais laikais Lietuvoje kino teatruose buvo rodomas filmas „Jėzus“ ir visiems, kurie jį žiūrėjo buvo dalinamos knygelės pagal Luko evangeliją. Aš to filmo nemačiau, bet knygelę gavau ir perskaičiau. Tuomet viskas ir prasidėjo. Manyje atsirado toks susidomėjimas, jog pradėjau skaityti viską apie Dievą. Kaimynų mergaitė atnešdavo visokių vaikiškų knygelių, kurias taip pat mielai skaitydavau.

Norėjau darbais įtikti Dievui, todėl pakrikštijau vaikus, po 15 metų santuokos, susituokėme bažnyčioje, ėmiau lankyti vietinę parapiją.

Bet ramybės širdyje nebuvo, tik daugėjo klausimų. Klausdavau savęs kokia gyvenimo prasmė, kodėl žmonės tokie žiaurūs, kodėl aš nereikalinga Dievui, kaip man tuomet atrodė. Todėl nutariau nebelankyti bažnyčios, altorių Dievui pasidaryti namuose, nusipirkau kryželį, paveikslų.

Ačiū Dievui, kad Dievas matė mano kančias, mano ieškojimą Jo artumo. Visai netikėtai gavome iš Kanados laišką, kuriame buvo įdėtas laikraštėlis „Evangelijos šviesa“. Jį leido brolis Jurgis Danevičius (dabar jis amžinybėje su savo Viešpačiu). Aš ir mano vyras pradėjome susirašinėti su broliu Jurgiu. Tiesiog iš smalsumo. Juk užsienietis. J.Danevičius mums liudijo apie Jėzų, kad reikia paskirti gyvenimą Dievui. Aš atsikalbinėjau, kad esu per jauna, turiu užauginti vaikus, baigti mokslus, o kai pasensiu, tada Dievui tikrai turėsiu laiko.

Už kurio laiko mus pasiekė žinia, kad brolis atvažiuoja į Lietuvą, į baptistų bažnyčią Šančiuose. Vyras nusprendė susitikti su Juo ir nuėjo į pamaldas, tuo tarpu man tik rūpėjo iš kur jis gavo mūsų adresą. Danevičius atsakė, kad jis gauna daug adresų iš Lietuvos. Ir padovanojo mums Naują Testamentą. Ėmiau jį skaityti, tačiau kilo daug neaiškumų. Ėmiau lankyti baptistų bažnyčią. Čia ir išgirdau patį svarbiausią dalyką savo gyvenime: kad Dievas myli mane, kad esu nuodėminga ir kad Dievo Sūnus, Jėzus Kristus, mirė už mano visas nuodėmes, kad sutaikytų su Dievu.

Tuomet Dievas atsakė į mano daugybę klausimų, kad su mirtimi niekas nesibaigia, nes po jos yra amžinybė ir svarbu kur ją praleisi pragare ar danguje.

Vyko evangelizacinės pamaldos, priėmiau Jėzų kaip savo Gelbėtoją ir gyvenimo Viešpatį. Buvau pakrikštyta Jėzaus Kristaus vardu.

Prasidėjo išbandymai, supyko tėtis, išvadino beprote, kadangi skaitau Šventą Raštą. Bet mano gyvenimo prasme tapo gyventi su Dievu ir Dievui. Dėkoju Dievui už Jo meilę, nuodėmių atleidimą, amžinojo gyvenimo dovaną, apsaugą, ramybę, maldą, Šventąjį Raštą, už Jo bažnyčią, brolius ir seseris. Dėkoju už mano tikėjimo išbandymus ir tas, galbūt, nedideles pergales kovoje su šio pasaulio gundymais. Žinau esu netobula, ne visuomet stipri, bet mano Viešpats tobulas, šventas ir galingas. Juo visuomet pasitikėsiu. Šlovė, garbė ir padėka Jam per amžius.