Romano liudijimas

Romano liudijimas

Mano tikėjimo kelias prasidėjo maždaug 2003 metais. Aš gyvenau gyvenimą, kuris iš pažiūros niekuo nesiskyrė nuo kitų. Tačiau iš tiesų man tai buvo didelis prislėgimo laikas. Aš mačiau, kad manęs nei vienas žmogus nepriima tokio, koks esu, ir net patys geriausi draugai nesugebėjo manęs priimti ir suprasti. Tai buvo be galo skaudu. Po kai kurių įvykių mane iš viso apleido draugai ir aš likau vienas. Visą vasarą praleidau vienas namie, kadangi niekas su manim nenorėjo bendrauti...

Aš kaltinau visus aplinkui už tai, kas vyksta, pradėjau jų nekęsti, bet tai nepadėjo nugalėti vienatvės. Buvo išties sunkus periodas mano gyvenime. Viską apsunkindavo ir tai, jog niekam negalėjau papasakoti apie tai, ką jaučiu. Nematydamas gyvenimo prasmės bandžiau netgi nusižudyti. Bet ačiū Dievui, Jis man neleido to padaryti.

Visame tame, kai man būdavo labai sunku ir aš niekam negalėjau išsipasakoti, tada aš kreipdavausi į Dievą. Aš nuo vaikystės žinojau, kad galima melstis Dievui, bet per daug Juo nesidomėjau. Ir kai būdavo sunkiausias momentas kreipdavausi į Jį ir sakydavau: „Dieve, prašau suteik man draugų, duok man džiaugtis gyvenimu kaip ir kitiems žmonėms, aš viską padarysiu ir vaikščiosiu į bažnyčią ir melsiuos Tau kiekvieną dieną...“ Ir dar tarkim, kai reikėjo kokį kontrolinį parašyti arba kai reikėjo išsisukti nuo kokių reketininkų, kurie atiminėdavo pinigus, aš kreipdavausi į Jį ir prašiau Jo pagalbos. Ir Jis man padėdavo, apsaugodavo mane, bet aš greitai pamiršdavau Jam savo pažadą melstis, eiti į bažnyčią... Ir vėl man nesisekdavo ir viduje nebuvo ramybės, kodėl taip vyksta mano gyvenime.

Vieną kartą aš sužinojau, kad mano sesė pradėjo lankyti kažkokią baptistų bažnyčią. Ir pradėjau su ja kalbėti apie Dievą, koks Jis yra. Aš pradėjau pasakoti kaip aš įsivaizduoju Dievą, kad Jis yra žmogeliukas, sėdintis ant debesėlio ir vykdantis mano norus. Sesė pradėjo teigti, kad Dievas yra Dvasia ir Jis yra visur. Mes pradėjom ginčytis ir tada ji pasiūlė man ateiti į bažnyčios jaunimo susirinkimą, ten yra vienas žmogus, kuris mėgsta diskutuoti, tai galėčiau su juo pasiginčyti. Aš sutikau su sesės pasiūlymu.

Atėjo šeštadienis, jaunimo susirinkimo laikas. Pagalvojau: nueisiu, įrodysiu savo tiesą... Bet nuėjęs visai nenorėjau ginčytis. Prasidėjo jaunimo susirinkimas, kurio eiga buvo maždaug tokia: užėjome į jaunimo kambarį, pasimeldėm, išsidalinom Naujuosiuos testamentus ir pradėjom nagrinėti (tada pirmą kartą laikiau savo rankose Bibliją ir skaičiau ją). Žinoma, tada aš nedaug tesupratau, bet man patiko bendrauti su bažnyčios jaunimu. Ten mane priėmė kaip seniai pažįstamą žmogų, jie nežiūrėjo į mane taip, kaip kiti žmonės, ir nesijuokė, net jei ką ne taip pasakydavau. Jaunimo susirinkimas praėjo ir grįžęs namo, vakare pamačiau, kad mano sesė skaito Bibliją, priėjęs paprašiau, kad ji su manim kartu paskaitytų, ji sutiko, ir mes kartu pradėjom skaityti ir nagrinėti Bibliją. Kitą dieną, sekmadienį, nuėjau į pamaldas, kadangi ir vėl norėjau susitikti su tais jaunais žmonėmis. Bažnyčioje pasirodė visai nieko ir net įdomu (visai kitaip negu toje bažnyčioje, kurią kartais lankydavau su tėvais). Tad taip pradėjau lankyti bažnyčią šeštadieniais ir sekmadieniais.

Kai mama sužinojo, kad mes lankome baptistų bažnyčią, ji pradėjo mums prieštarauti. Mano mama priklauso sentikių bažnyčiai, o mes vaikščiojom į baptistų bažnyčią, kuri, jos nuomone, buvo sekta. Taigi mama nenorėjo jog lankytumėmės ten. Nežinau kodėl, bet aš norėjau vaikščioti į bažnyčią ir per ašaras prašiau mamos suvokti, kad man ten patinka, aš ten pažįstu Dievą, ir kad aš ten turiu draugų ir t.t. Tačiau mamai buvo sunku tai suprasti.

Artėjo vasara ir sužinojau, kad vyks krikščioniška jaunimo stovykla. Ir joje labai norėjau dalyvauti, bet neturėjau pinigų. Mano sesė taip pat norėjo ten važiuoti, bet irgi neturėjo pinigų. Sesė pradėjo dirbti pardavėja turguje, kad užsidirbtų pinigų stovyklai. Uždirbusi pinigus ji davė juos man, kad galėčiau važiuot į stovyklą. Mano džiaugsmui nebuvo ribų, nes supratau, kad tai labai didelė dovana nuo sesės ir nuo Dievo.

Taigi, aš nuvykau į stovyklą. Ten pamačiau, kad yra daugybė jaunimo, kuris tiki Dievu, kuris vaikšto į bažnyčią. Taip pat susiradau daug naujų draugų. Ten aš girdėjau kaip kiti žmonės pasakojo apie Dievą, koks Jis yra, kad Jis myli mane, girdėjau, jog esu nuodėmingas. Vienas iš dalyvių pasakojo liudijimą, kad jam buvo taip, kaip ir man, kad jam mama neleido lankyti bažnyčios. Visame tame girdėjau garsų Dievo kvietimą: "ATEIK, aš išspręsiu visus tavo sunkumus, padėsiu tau, išgelbėsiu tave iš pražūties." Deja, neatradau drąsos išeiti į priekį link scenos ir paprašyti Dievo atleidimo, nes bijojau, kad kiti juoksis iš manęs ir vėl aš busiu atstumtas. Stovykloje įtikėjo vienas iš mūsų jaunimo grupės narių, jis pakvietė Jėzų į savo širdį ir paskui labai tuo džiaugėsi. Tuo ta stovykla ir užsibaigė... O mano širdyje atsirado dar didesnis noras pažinti Dievą.

Aš ir toliau lankiau bažnyčią. Ir vieną sekmadienio rytą važiavau į pamaldas autobusu ir sėdėjo šalia vaikinas, kuris buvo įtikėjęs stovykloje. Ir mes bendravome su juo ir aš jam papasakojau, kad labai norėčiau Dievo atsiprašyti už nuodėmes ir kad pamokslininkas bažnyčioje seniai nekvietė atgailai ir aš bijau, kad man nebebus progos tai padaryti. Ir jeigu šį sekmadienį kviestų atgailai, tai aš norėčiau išeiti į priekį, bet, jei nekvies, tada tiek to, gal bus kitas kartas. Draugas atsakė: „Einam pas pastorių ir pasakysi, kad širdyje jauti norą atgailauti ir kad pastorius pakviestų šiandien į priekį žmones atgailai.” Aš taip ir padariau, ir po pamokslo vienas iš pamokslininkų kvietė išeiti tuos, kurie suprato Dievo meilę ir nori priimti Jėzų į savo širdį. Ir aš tada išėjęs tik galėjau ištarti kelis žodžius....“atsiprašau už savo nuodėmes, atsiprašau, kad skaudinau Tave, atleisk man.” Man padėjo pabaigti tą maldą pamokslininkas. Ir tikrai po šios maldos mano širdyje kažkas pradėjo keistis. Ir ne tik širdyje atsirado pokyčiai, bet aš staiga suvokiau, kad Dievas nenori, kad daryčiau tam tikrus blogus darbus. Tada aš dar rūkiau ir niekaip negalėjau mesti, rūkydamas įsivaizduodavau esąs vyriškas, bet dabar juk esu Dievo vaikas, tad nusprendžiau, kad turiu mesti rūkyti ir vieną kartą prieš užsirūkydamas cigaretę išsiėmiau cigarečių pakelį ir atidaviau jį pusbroliui sakydamas: “nuo šios dienos neberūkau, nes jaučiu, kad laikas mesti rūkyti.” Ir tikrai nuo tada aš neberūkiau ir manęs tai nebetraukė. Taip pat pradėjau dar daugiau skaityti Bibliją. Dievas atverdavo man akis ir aš pradėdavau pastebėti, ką Dievas man nori parodyti per Šventąjį Raštą. Tarkim, man buvo sunki diena aš jaučiausi blogai, ar iš manęs pasijuokė, tada eidavau ir skaitydavau Bibliją: "Palaiminti vargšai dvasia, nes jų yra dangaus karalystė. Palaiminti, kurie liūdi, nes jie bus paguosti."(Evangelija pagal Matą 5:3-4). Ir taip skaitydamas Bibliją, pradėjau suprasti, kad ten Dievas kalba ir apie kasdienes mūsų gyvenimo problemas ir sunkumus. Kartą atsiverčiau biblijos paskutinius puslapius ir radau užrašyta kvietimą priimti Jėzų. Ten buvo pateiktos kelios eilutės, kurios labai palietė mano širdį ir aš suvokiau tikrąjį išgelbėjimo kelią - JĖZŲ. Aš suvokiau, kad Jis yra vienintelis kelias į išgelbėjimą ir kad tik per Jį yra atleidžiamos nuodėmės. Ir tada Dievas mane pripildė savo Šventąją Dvasia ir aš suklupau ir paprašiau, kad Jis padėtų man eiti Jo keliu, kad aš pripažįstu ir suvokiu Jo auką dėl manęs ir viso pasaulio... Tada manau įvyko tai, kas vadinama dvasiniu atgimimu ir aš pradėjau verkti kaip mažas kūdikis, nes buvau labai sujaudintas.

Mano kelyje link tikėjimo Dievu buvo du svarbus etapai - pirmas, kai aš viešai išpažinau Jėzų ir atgailavau. Antras, kai asmeniškai suvokiau, kad Jis yra mano Gelbėtojas. Bet manau tikrasis atgimimas įvyksta ne tada, kai mes tik žodžiais išpažįstam Jėzų, bet kai asmeniškai suvokiam Jo auką ir tai yra pati nuostabiausia diena, nes tada mes gimstame Dievo dvasinėje šeimoje ir tampame Dievo vaikais! Tad labai džiugu, kad Dievas pakeitė mano gyvenimą tokiu nuostabiu būdu ir tokiu metu - jaunystėje.